Genų raiškos teorija. Steroidiniai hormonai turi mažą molekulinę masę ir yra tirpūs lipiduose. Jie gali patekti į tikslines ląsteles difuzijos arba nešiklio transportavimo būdu. Patekę į ląsteles, steroidiniai hormonai jungiasi su citozolyje esančiais receptoriais, sudarydami hormonų-receptorių kompleksus, kurie, esant tinkamai temperatūrai ir dalyvaujant Ca2+, gali alosteriškai persikelti per branduolio membraną.

Patekęs į branduolį, hormonas prisijungia prie branduolyje esančio receptoriaus ir sudaro kompleksą. Šis kompleksas jungiasi prie specifinių chromatino vietų, kurios nėra histonai, šioje vietoje inicijuoja arba slopina DNR transkripcijos procesą, o vėliau skatina arba slopina mRNR susidarymą. Dėl to jis skatina arba sumažina tam tikrų baltymų (daugiausia fermentų) sintezę, kad būtų pasiektas biologinis poveikis. Viena hormono molekulė gali generuoti tūkstančius baltymų molekulių ir taip pasiekti sustiprintą hormono funkciją.

Hormoninis atsakas Raumenų veiklos metu įvairių hormonų, ypač mobilizuojančių energijos tiekimą, lygis kinta įvairiais laipsniais ir įtakoja medžiagų apykaitos lygį organizme bei įvairių organų funkcinį lygį. Tam tikrų hormonų lygio matavimas fizinio krūvio metu ir po jo ir jų palyginimas su ramiomis reikšmėmis vadinamas hormoniniu atsaku į pratimą.

Greito reagavimo HORMONAI, TOKIŲ, PADĖJIMAS, Epinefrinas, NorepINEfrinas, KORTIZOLIS ir ADRENOKORTIKOTROPINAS, ŽYMIAI PAdidėja plazmoje IŠ karto PO PRAŠYMŲ ir pasiekia piką per trumpą laiką.

Vidutinio aktyvumo hormonų, tokių kaip aldosteronas, tiroksinas ir presorius, plazmoje pakyla lėtai ir tolygiai po fizinio krūvio, o piką pasiekia per kelias minutes.

Lėto atsako hormonai, tokie kaip augimo hormonas, gliukagonas, kalcitoninas ir insulinas, nesikeičia iš karto po fizinio krūvio pradžios, o po 30–40 minučių pratimo pamažu didėja ir vėliau pasiekia piką.